Žmogus.

Neseniai gulėjau lovoje ir galvojau. Nežinau, apie ką ir kodėl.

Tada man į galvą įskrido mintis. Aš pagalvojau: "Visi mes esame savo pasaulių centrai. Visi mes esame visiškai skirtingi. Visi mes turime minčių, kurių niekam nenorėtumėme pasakoti. Jų niekas nežino. Nes mes esame savo pasaulių valdovai ir mes patys sprendžiame, kaip mums elgtis".

Įdomi mintis, tiesa? Kiekvienam žmogui atrodo, kad pasaulis sukasi aplink jį. Kodėl? Kodėl mes negalime pasižiūrėti aplink kito žmogaus akimis, kodėl mes esame mes, kodėl? Kodėl vienam žmogui patinka rokas, kitam repas, o trečiam viskas. Kodėl vieni palaiko netradicinės orientacijos žmones, o kiti ne? Kodėl vieni mieliau pasiliktų savo gimtajame miestelyje, o kiti keliautų po pasaulį? Kaip tas pats žmogus gali kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią, bet kitom savaitės dienom būti, atsiprašant, vaikščiojančia šikna? Kodėl žmonės yra tokie prieštaringi?

Manau, skirtingais gyvenimo etapais, šitie klausimai kankino kiekvieną žmogų. Dabar toks etapas yra man. Mes pernelyg daug visko nesuprantame. Mes, žmonės, manantys, kad esame Visatos centras, negalime suvokti daugelio dalykų.

Todėl mes nesame Visatos centras. Mes esame pernelyg kvaili, kad viskas suktusi aplink mus. O gal ne?

Šitie dalykai nėra aprėpiami mano paaugliškom smegenim. Tačiau aš visvien apie tai rašau.

Nes kai aš viską parašau, man palengvėja. Pradedu suprasti, kad visko niekada nesuvoksiu. Kad aš esu tik žmogus. Žmogus.